varčyti

×varčyti, -ija, -ijo (l. warczyć) tr., intr. Q621, BzB337 prieštarauti, murmėti, ginčytis: Kurie varčijo kaltybę prigimtąją bei pageidimą pačią per save nesantį grieku pražudančiu MT61. | refl.: Apie tatai minykai ir jų varčijąsis sinodus Tridentino toktai pramano MT79.